|
|
Baltų balandžių pomėgis nuo istorijos iki dabar
Senovės tautos balandžius
laikė šventais. Tai liudija dantiraštyje įbraižyti rašmenys molinėse
lentelėse, senovės Egipto hieroglifai ir gausūs piešiniai, randami ant
iki mūsų dienų išlikusių tos kultūros palaikų. Šventais laikė baltus
balandžius ir krikščionybės pirmtakai senovės žydai: biblinis Nojus
leido balandžius iš savo arkos, norėdamas sužinoti, ar nuslūgo tvano
vandenys, ir vienas iš jų parnešė Nojui šią linksmą naujieną.
Maloniausia, labiausiai Jahvei priimtina auka nuo neturtingų žmonių buvo
ne kokios nors vištos ar putpelės, bet pora balandžių: kaip tik juos į
šventyklą atnešė ir šv. Marija su šv. Juozapu, kai ėjo ten Dievui
paaukoti savo pirmagimį sūnų Jėzų. Balandžio pavidalu iš dangaus ant
Jėzaus galvos nusileido ir Šventoji Dvasia, kai Jono pakrikštytas
Kristus brido iš Jordano upės.
Balandžiai turi ilgą
istorinę praeitį.
Daug kas balandžius laiko šventais dar ir mūsų laikais. Kai dar
sovietiniais metais Rygos geležinkelio prekių stotyje latvis muitininkas
norėjo sudeginti man iš buvusios VDR atsiųstas tris balandžių poras,
kurių aš, paprastas valdomosios klasės atstovas tada neturėjau teisės
atsiimti, kasos tarnautojos rusės pakėlė tokį triukšmą, pradėjo taip
gėdinti muitininką, kad tas nebeištvėrė ir kapituliavo: šventi
vokiečio balandžiai dvi poros Berlyno trumpųjų ir viena pora mėlynų
auksinės spalvos krūtinėmis sniegenų išvengė sudeginimo ir buvo atiduoti
Rygos zoologijos sodui.
Bet ar tik balandžių šventumas traukia daugelio žmonių širdis prie jų?
Tikriausiai, turi jie ir daugiau to kažko, kuo mus prie savęs
patraukti sugeba. Pirmiausiai, turbūt, žmonėms krito į akį jų nors ir
paprasta,bet savotiškai patraukli išvaizda, savitas balsas, polinkis
artėti prie žmogaus, vėliau peraugęs į pasitikėjimą žmogumi. (Pvz.,
Izraelyje prie avių ir ožkų aptvarų lesti atskrenda tūkstančiai laukinių
uolinių balandžių, kurie metodiškai gaudomi ir naudojami maistui.)
Seniai buvo pastebėtas jų prisirišimas prie vietos, kur yra jų lizdas su
kiaušiniais ar beaugančiais jaunikliais. Dainose juos daugelis tautų
apdainuoja kaip ištikimos meilės pavyzdžius. Uolinių balandžių
sugebėjimą grįžti į lizdą iš už 50 75 kilometrų žmonės ištobulino,
padidindami tą nuotolį iki kelių šimtų ar net tūkstančio ir daugiau
kilometrų. Žmonės išugdė ir balandžių veisles, laisva savo valia
kylančias iki debesų ir net virš jų ir ten pleventi plika akimi
nebeįžiūrimame aukštyje nuo keliolikos minučių iki kelių ar net
keliolikos valandų. Kai kurių veislių balandžiai sugeba tikra to žodžio
prasme kyboti po debesimis vienoje vietoje tarsi vyturiai. Yra veislės,
kurių individai, balandininkui davus ženklą, iš didelio aukščio lyg
žaibai sminga žemyn, tuo pat metu sukdamiesi apie išilginę savo kūno
liniją, arba rieda, versdamiesi per nugarą, nesuskaičiuojama
persivertimų-kilpų spirale vos ne iki pat žemės, kad po to tuojau vėl
kiltų į padangę ir po kelių minučių vėl iš naujo kartotų tą patį kvapą
stebinčiam žmogui užimantį riedėjimą kūlvirsčia žemyn. Visos tos savybės
naminiams balandžiams per ilgus šimtmečius žmogaus įskiepytos,
ištobulintos, įtvirtintos, daugiau kaip tūkstantyje keturiuose šimtuose
balandžių veislių (Schütte, Stach, Wolters Handbuch der Taubenrassen,
1994).
Dešimtis tūkstančių narių skaičiuojanti Vokietijos visuomeninė
balandininkų bendrija, turbūt, geriausiai suorganizuota visame
pasaulyje. Jos narių (veiklių narių!) tarpe yra mokslo daktarų,
profesorių, šiaip žymių žmonių. Amžių bėgyje Vokietijos balandininkai
yra sukūrę apie 160 įvairių veislių balandžių, tarp jų 70 veislių
spalvinių (Farbentauben) ir 47 aukštaskraidžių kūlvertų. Visos pačių
sukurtos ir iš kitur įsivežtos veislės Vokietijoje priskiriamos
kultūros paveldui.
Balandžių paveldimumo (genetines) savybes ir kitas veisimo problemas
labai rimtai tiria Vokietijos ir JAV mokslininkai.
Įdomu stebėti balandžių gyvenimo kasdienybę, vykstančią balandinėje ir
artimiausioje jos aplinkoje.
Vos sušvinta pavasario saulė, balandžiai pradeda ruoštis veisimosi
procesui. Į šį gamtos diktuojamą balandžių instinktą nedelsdamas
įsijungia jau iš anksto tam pasiruošęs balandininkas. Jis pagal savo
planą sujungia balandžius į veislines poras, parūpina jiems lizdavietes
ir lizdus, stebi ir pasižymi kiaušinių sudėjimo, jauniklių išsiritimo
datas, stebi jauniklių vystymąsi ir nekantriai ištisą mėnesį laukia, kol
mažyliai susiformuos į normalius, savarankiškai galinčius gyventi naujus
balandžius. Tada pagal jauniklius vertina veislinės poros tinkamumą,
daro išvadas apie savo paties padarytas klaidas poruojant balandžius ir
jauniklių atitikimą veislės keliamiems reikalavimams. Visos tos
balandininko pastangos galų gale susiveda į darbą
menininko-skulptoriaus, kuriančio naują gyvą būtybę ne iš molio ar
medžio, bet iš gyvos medžiagos, kuri privalo turėti ne tik balandininko
numatytas išorines kūno formų ir linijų, spalvų, baltų ir spalvotų
plunksnų dėmių kontūrus ir formas, bet ir vidines, akimi nematomas naujo
individo savybes: jo charakterį, skrydžio ir orientacinius sugebėjimus,
ir daug dar kitų požymių.
Man asmeniškai balandžiai mieli dėl jų raminančio poveikio, kurį patiriu
stebėdamas jų gyvenimą balandinėje, kūno formų ir linijų, plunksnų
spalvų ir jų piešimoharmoningą grožį, sukurtą prieš daugelį šimtmečių
įvairių šalių daugelio kartų balandininkų ir išsaugoto iki mano dienų.
Argi tai ne nuostabu?
Kazys Girdžiūnas
MINTYS APIE BALANDŽIUS, BALANDININKUS, BALANDININKYSTĘ
Balti balandžiai vestuvėms
Mylinčias sutuoktinių širdis lydi baltų balandžių
skrydžiai. Po Meilės paukščių skrydžio visada lieka gražūs prisiminimai
ir smagios nuotraukos.
Skaityti daugiau>>
Balti balandžiai krikštynoms
Po krikšto ceremonijos į skrydį
pakvieskite baltuosius balandžius ir pasiųskite savo palinkėjimus, norus
į dangaus žydrynę.
Skaityti daugiau>>
Į viršų |